Tyrimo metu išaiškėjo, kad žmonės telefoną naudoja beveik visur ir visada: 72 procentai pasiima jį į tualetą, 69 procentai naršo socialiniuose tinkluose būdami su draugais, o 78 procentai tikrina telefoną pietų ar vakarienės metu. Net ir būnant darbo susitikimuose, 67 procentai žmonių kartais patikrina savo telefoną, o beveik pusė net vairuodami ima telefoną į rankas.
Pasak „Telia“ Skaitmeninės įtraukties vadovės Julijos Markeliūnės, tyrimo rezultatai puikiai iliustruoja dabartinę visuomenės situaciją: „Šie skaičiai rodo, kad ekranai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Problema kyla tada, kai naudojimasis ekranais tampa nekontroliuojamu įpročiu, trikdančiu mūsų tarpusavio ryšius ir gyvenimo kokybę. Daugelis žmonių net nesuvokia, kad jau išsivystė priklausomybė“, – sako J. Markeliūnė.
Telefonas tapo nuolatiniu palydovu: juo naudojamasi valgant, susitikus su draugais, darbo susitikimuose ir net vairuojant.
Perteklinis ekranų naudojimas gali paveikti dėmesio koncentraciją, miegą, emocinę savijautą ir socialinius ryšius.
Vienas pagrindinių probleminio naudojimo požymių – sunkumas atsitraukti nuo ekrano ir kontroliuoti prie jo praleidžiamą laiką.
Sveikesnius įpročius galima ugdyti mažais žingsniais – nuo „be telefono“ laiko iki sąmoningų kasdienių ribų.
Kada ekranai tampa problema?
Perteklinis ekranų naudojimas šiuo metu nėra oficialiai pripažinta priklausomybė, tačiau, pasak „Romuvos“ klinikos gydytojo psichiatro ir Skaitmeninės etikos centro eksperto Mindaugo Jasulaičio, ji turi daug bendrų bruožų su cheminėmis priklausomybėmis. Priklausomybė nuo ekranų ypač veikia priekinę smegenų žievę, atsakingą už sprendimų priėmimą, impulsų kontrolę ir gebėjimą susikaupti.
Dažnas naudojimasis socialiniais tinklais ar žaidimais apsunkina gebėjimą susikaupti ir priimti racionalius sprendimus. Tai nėra tik vaikų ar paauglių problema – suaugusieji taip pat tampa priklausomi nuo ekranų. Visgi vaikai ir paaugliai yra ypač pažeidžiamos grupės, nes jų smegenys dar tik formuojasi, todėl jiems žymiai sunkiau įvertinti riziką ir atsitraukti nuo ekrano.
Nekontroliuojamas naudojimasis ekranais gali turėti rimtų pasekmių.
Blogėja dėmesio koncentracija – sunku susikaupti atliekant užduotis ir įsitraukti į veiklas.
Mažėja atminties pajėgumas.
Atsiranda miego sutrikimų.
Menksta kantrybė.
Didėja nerimo ir depresijos rizika.
Gali pasireikšti fiziniai simptomai, pavyzdžiui, nugaros ar kaklo skausmai.
Silpnėja socialiniai ryšiai – apleidžiami pomėgiai, draugystės ir santykiai su šeima.
Virtualus pasaulis, nors ir suteikia greitą pasitenkinimą, nesukuria ilgalaikės prasmės jausmo.
Kaip atpažinti priklausomybę nuo ekranų?
Kai kurie požymiai, rodantys, kad įpročiai gali būti probleminiai, gali būti pastebimi ir pačių žmonių. Vienas akivaizdžiausių požymių – laikas, praleidžiamas prie ekrano, sako M. Jasulaitis: „Priklausomybė nuo ekranų tampa akivaizdi, kai žmogus nebesugeba kontroliuoti savo elgesio. Jei matai, kad prie telefono ar kito įrenginio praleidi daugiau nei reikalinga, kad vos nubudus pirmiausia tikrini socialinius tinklus, jei prieš miegą vietoj poilsio „skrolini“ po įvairius kanalus – tai rimtas signalas, kad naudojimosi ekranais įpročiai gali būti probleminiai.“
M. Jasulaitis pažymi, kad dar vienas būdingas ženklas – impulsyvūs veiksmai ir sunkumai juos suvaldyti. Socialiniai tinklai, žaidimai ar begalinis naujienų srautas veikia smegenų atlygio sistemą, kuri pradeda reikalauti vis daugiau ir daugiau stimulo. Jei bandymas apriboti, pavyzdžiui, paauglio įrenginių naudojimą sukelia pykčio ar net agresijos protrūkius – tai aiškus signalas, jog susiformavo priklausomybė.
Problemą galima atpažinti ir per socialinę perspektyvą. Jeigu pastebi, kad vis dažniau ignoruoji savo socialinius ar darbo įsipareigojimus, nebedalyvauji anksčiau mėgtose veiklose ar stengiesi kuo greičiau atsitraukti nuo realybės į virtualų pasaulį, tai gali būti ženklas, kad tavo įpročiai tapo destruktyvūs.
Įsivertinti savo įpročius ir geriau suprasti, ar ekranų naudojimas jau peržengia sveiko balanso ribas, gali padėti paprastas testas, parengtą Skaitmeninės etikos centro.
Kaip atsikratyti priklausomybės nuo ekranų?
Ką daryti, jei pastebėjai, kad tavo naudojimosi ekranais įpročiai gali būti probleminiai? Pirmiausia, svarbu suprasti, kad sąmoningas elgesio keitimas gali žymiai pagerinti gyvenimo kokybę.
Nėra tokio vaisto, kurio išrašius žmogui norėtųsi mažiau sėdėti prie telefono. Pagrindinė pagalba – mokytis atpažinti savo impulsus ir sukurti sąmoningas ribas. Tai yra tiek kasdieniai sprendimai, tiek viso gyvenimo pokyčiai.
Fizinė veikla gali būti svarbi pagalbos priemonė. Pasak psichiatro, sportas stiprina priekinę smegenų žievę, atsakingą už impulsų kontrolę – reguliarus fizinis aktyvumas moko disciplinos ir sąmoningų sprendimų priėmimo, o šie gebėjimai gali padėti įgyti daugiau kontrolės ir naudojantis ekranais.
Dar vienas metodas, galintis padėti atkurti smegenų pusiausvyrą, yra vadinamoji „dopamino detoksikacija“. Tai mėnesio ar panašios trukmės laikotarpis, kai žmogus sąmoningai atsisako naudotis socialiniais tinklais, žaidimais ar kitais skaitmeniniais dirgikliais. M. Jasulaičio teigimu, po tokios praktikos smegenyse matomi realūs, teigiami pokyčiai. Visgi nebūtina iš karto imtis griežto detoksikacijos iššūkio. Sveikesnius įpročius galima pradėti formuoti nuo mažų kasdienių sprendimų, tokių kaip sąmoningai kuriami „be telefono“ laikotarpiai per valgį ar pasivaikščiojimą.
Norint labiau kontroliuoti ekranų naudojimą ir sąmoningai skirti laiko tikram bendravimui, „Telia“ siūlo paprastą, bet veiksmingą įrankį – „Ryšio dėžę“. Tai specialiai šiam tikslui sukurta simbolinė dėžė, į kurią bent valandai per dieną galima įdėti savo telefoną ir padėti ją į šalį, taip leidžiant sau visiškai atsitraukti nuo skaitmeninių trikdžių. Pasak J. Markeliūnės, „Ryšio dėžė“ veikia kaip priminimas, kad ekranai neturėtų užgožti tikro bendravimo – net jei tai tik viena valanda per dieną.
„Telia“ kartu su rinkos tyrimų bendrove UAB „Norstat LT“ atliko tyrimą 2025 m. vasario 10–17 d., apklausdami 500 interneto naudotojų (16–64 m.), turinčių išmaniuosius telefonus.
