DI spartina žaidimų kūrimą, todėl naujų žaidimų ir jų tęsinių bus galima laukti trumpiau.
Žaidimų grafika tampa dar tikroviškesnė – DI padeda kurti realistiškesnius apšvietimo, šešėlių ir veikėjų vaizdavimo sprendimus
Veikėjai gali tapti protingesni ir prisitaikantys, reaguoti į žaidėjo veiksmus bei įsiminti ankstesnius sprendimus.
Žaidimų siužetai tampa mažiau nuspėjami, o kiekviena žaidimo sesija – unikali.
Nors DI atveria naujas galimybes, dalis žaidėjų baiminasi dėl mažėjančio kūrėjų kūrybinio indėlio.
Dar tikroviškesnė grafika ir nuo jūsų veiksmų priklausantis siužetas
Prognozuojama, kad vaizdo žaidimų pramonė greitu metu fiksuos naujas aukštumas, o jos vertė taps didesnė, nei filmų, muzikos ir knygų industrijų kartu sudėjus. Natūralu, kad tokios perspektyvios rinkos dalyviai jau dabar eksperimentuoja su vienais ar kitais DI sprendimais, tačiau visas šių technologijų potencialas – dar toli priešakyje.
„Kai daugumos kritikų pripažintų žaidimų tęsinių tenka laukti keletą, o „Grand Theft Auto 5“ atveju – jau ir 10 metų, tampa akivaizdu, kaip šioje rinkoje sunku sukurti kokybišką produktą. Kūrėjams tenka sugalvoti įtraukiantį siužetą bei daugybę skirtingų jo linijų, ir valandų valandas šlifuoti mažiausius grafinių objektų šešėlius ar valdymo mechanikų elementus. Deja, net ir turint omenyje šias pastangas, vis dar nedidelė dalis žaidimų atrodo išties realistiškai, o žaidėjui kartais neprireikia nė savaitės, kad naują kūrinį spėtų „peržaisti“ ir pamiršti. DI technologijos atkeliauja išspręsti šių problemų, nors kritikai ir beda pirštu į kai kuriuos jų minusus“, – atskleidžia „Telia“ vaizdo žaidimų ekspertas Žilvinas Pūkas.
Daugiau tikrovės
Pasak pašnekovo, kompiuteriniai žaidimai per keletą dešimtmečių padarė įspūdingą pažangą. Nuo plika akimi matomų pikselių sudaryto „Pac-Man“ jie evoliucionavo iki su tikromis krepšinio rungtynėmis nesunkiai supainiojamo „NBA 2K23“ ar filmą primenančio „Far Cry 6“. Visgi žengti dar vieną žingsnį į priekį realistiškumo link kasmet darosi vis sudėtingiau ir tai pastebima netgi žvelgiant į sulėtėjusį populiariausių žaidimų franšizių grafikos progresą.
„Šiuolaikiniame žaidime itin daug kūrėjų talento ir pastangų reikalauja įvairios tekstūros, šešėliai bei apšvietimas, kurie labiausiai ir nulemia, kaip smarkiai virtualus pasaulis žaidėjui primins tikrąjį. Laimė, pamažu vis labiau įdarbinami DI algoritmai padeda kūrėjams mėnesiais kurtus realistiškus šešėlius ir apšvietimą automatiškai pritaikyti veikėjui judant, bei naudoti veikėjų veido išraiškas ir tekstūras, sugeneruotas išanalizavus tūkstančius realių žmonių atvaizdų.“
Įvairūs DI sprendimai turėtų pagerinti ir internetinių žaidimų grafiką, kurią šiuo metu smarkiai riboja daugelyje pasaulio regionų patiriama lėto interneto problema. Grafikos plokščių milžinė „Nvidia“ vysto „AI Upscaling“ technologiją, galinčią pačiame įrenginyje realiu laiku padidinti žaidimo grafikos rezoliuciją, papildomai neapkraunant interneto ryšio ir pasiekiant daugumos monitorių galimybes viršijančią raišką.
Labiau įtraukiantis siužetas
Nemaža dalis žaidėjų, įveikę visus pagrindinio siužeto lygius, pereina tiesiai prie kelių žaidėjų (angl. multiplayer) režimo arba žaidimą iškart deda į virtualų ar fizinį stalčių, jo nekartodami. Taip yra todėl, jog žaidėjas jau žino, kaip įvykdyti įvairias misijas ar užduotis, ir žaidžiant antrą kartą jam jos nebesuteiktų naujų potyrių bei azarto. Tačiau pasitelkus DI, žaidimo veikėjams galima „įkrėsti daugiau proto“, įgalinti reaguoti į besikeičiančias aplinkybes bei kiekvieną žaidimo sesiją paversti unikalia.
„Geras to pavyzdys – rinkoje jau esantis „Red Dead Redemption 2“, kuriame veikėjų bendravimas su žaidėjo valdomu protagonistu priklauso nuo jo dėvimų drabužių ir net ant jų esančių kraujo dėmių. Pažangūs DI algoritmai tai pakeltų į kitą lygį, suteikdami galimybę žaidimo „bosams“, lenktynių priešininkams ar krepšinio varžovams įsiminti, kaip juos įveikėte praėjusį kartą ir nebeleisti to pakartoti. Jūsų veiksmai darytų įtaką tolimesnei istorijos eigai. Taip įgaunama daugiau siužeto linijų ir išlaikomas susidomėjimas žaidžiant net trečią ar ketvirtą kartą.“
DI taip pat turėtų padėti žaidimuose integruoti naujus valdymo būdus. Personažai išmoktų suprasti įvairius žodžius ar frazes, todėl žaidimas būtų valdomas ne tik mygtukais, bet ir kalbant. Spėjama, jog tai ypač pasitarnaus įvairiems virtualios realybės žaidimams, kuriuose natūrali galimybė bendrauti su prieš akis stovinčiu veikėju bus itin reikalinga.
DI galimai panaikins žmogišką dvasią
Ž. Pūkas neabejoja, jog palengvindami įvairius daug mechaninio darbo reikalaujančius procesus DI įrankiai leis pagreitinti naujų žaidimo dalių išleidimą bei žaidėjams pasiūlyti daugiau kokybiškų ir interaktyvių kūrinių.
„Kita vertus, kai kurie žaidėjai baiminasi, jog DI iš žaidimų pašalins „žmogiškąjį prisilietimą“, juos paversdamas tik vizualiai patraukliu klišių rinkiniu. Kyla pavojus, jog kūrėjai DI įdarbins ne tik techninėje dalyje, bet ir kuriant scenarijų, veikėjų portretus ir net siužeto linijas, sugeneruotas išanalizavus kitus rinkoje esančius žaidimus. Taip žaidimai galiausiai taps nebe unikaliais kūrėjo vaizduotės vaisiais, o banalūs ir nuspėjami, panašiai, kaip „ChatGPT“ rašomi tekstai.“
Vis dėlto rinkos ekspertai šias baimes atmeta, teigdami, jog DI algoritmai, kitaip nei tekstų ar paveikslėlių atvejais, niekada negalės žaidimo sukurti be didelės pagalbos iš žmogaus. Tai tėra tik kompiuterinės programos, suprogramuotos pateikti prognozuojamus rezultatus, pasiremiant tam tikrais duomenimis, todėl jos daro daugybę klaidų, kurias vis tiek vėliau tenka taisyti rankiniu būdu. Todėl kol kas DI yra tik įrankis žaidimo kūrėjo rankose, bet ne pats kūrėjas.
